Didvyžių socialinės globos namų istorija prasideda nuo Didvyžių invalidų namų (tuo laiku vadinamų prieglauda,), įkurtų 1928 metais buvusio dvarininko Geištaro rūmuose Vilkaviškio raj. Augalų kaime.

Tuomet čia buvo senelių ir vienišų žmonių prieglauda. Antrame pastato aukšte buvo įsikūrę 25 seneliai, o pirmame veikė pradinė mokykla. Vėliau, jau po karo, buvo apgyvendinti žmonės, turintys psichinę ar proto negalią.  Invalidų namuose gyvenančių žmonių buitis buvo labai skurdi. Aplinkiniai namus vadino „ubagynu“.

Vietovės senasis originalus, 1808 m. žemėlapyje paliudytas, vardas yra Didvyžiai (lenk. Dydwize). Kadangi XVIII a. antrojoje pusėje čia buvo Geištarų šeimai priklausantis dvaras, todėl ilgą laiką ir dvarą, ir kaimą žmonės taip pat vadindavo Geištarais arba Geistarais. Bet XX a. vėl grįžo ir vėl prigijo Didvyžiai.

Iki 1850 m. Didvyžių (Geištarų) dvare pastatyta koplyčia, turėjusi nuolatinį kunigą. Dvaro savininkas Leonas Geištaras pasenusios koplyčios vietoje 1885 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią.

1923 m. Visuotiniame Lietuvos gyventojų surašyme Didvyžių bažnytkaimis ir Didvyžių dvaras iš viso turejo 174 gyventojus, iš kurių 152 gyveno bažnytkaimyje ir 22 dvare. Augalų gyvenvietės tada dar visai nebuvo. Jie, 1923 m. išparceliuotose dvaro žemėse, atsirado kiek vėliau. Kaimas pradėtas vadinti Augalais nuo 1950 m., kai buvo įkurta Augalų apylinkė.

Taip atrodė Geištaro dvaras

Didvyžių dvaras, kurį XVIII a. pasistatė Geištaras. Jame nuo 1928 m. veikė Didvyžių invalidų namai. 

1940 metais prie Tarybų valdžios Lietuvoje pradėta labiau rūpintis senelių ir invalidų gerbūviu. Pagerėjo maitinimas, švara, apranga.

Šiuo metu Globos namuose gyvena 285 žmonės, turintys proto negalią ar psichinių sutrikimų, dirba 150 darbuotojų.

Globos namuose ugdomi, atstatomi ir palaikomi gyventojų savarankiško gyvenimo gebėjimai, vertinami ir nustatomi pagalbos gyventojui poreikiai, sprendžiamos gyventojų problemos, vykdoma gyventojų socialinė integracija į visuomenę, glaudžiai bendradarbiaujama su gyventojų artimaisiais.

Globos namuose veikia siuvykla, pirtis, skalbykla, biblioteka, koplytėlė, užimtumų kambariai, virtuvėlės,  sporto ir kineziterapijos salės.

Stipriausi ir savarankiškiausi gyventojai (77 žmonės) gyvena globos namų grupiniuose butuose, kur  sukurta jauki, rami, namus primenanti aplinka. Šie gyventojai pagal galimybes patys rūpinasi asmens higiena, buitimi, planuoja laisvalaikį, dalyvauja darbinėje ir meninėje veikloje.

Globos namuose veikia Globos namų taryba, kuri padeda spręsti gyventojams iškilusias problemas,  dalyvauja gyventojų konfliktų sprendime, vidaus kontrolės paslaugų vertinime, teikia pasiūlymus administracijai.

Globos namai palaiko ryšius su visuomeninėmis ir kultūrinėmis organizacijomis, bendradarbiauja su  panašaus profilio globos įstaigomis Lietuvoje ir „Reinaerde“ globos organizacija Olandijoje.

Didvyžių socialinės globos namai šiandien 

O štai ką apie istorinę praeitį savo bloge rašo Benjaminas Mašalaitis:

Lenkų istorikas Mykolas Balinskis knygoje „Starożytna Polska” (1846 m.) rašo, kad dar didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero laikais, didikai Geištorai Didvyžių dvaro savininką, kažkokį nepilnametį Varitką, buvusį jų globoje, nuviliojo į karą, kuriame jaunikaitis ir žuvo. Tačiau labai abejotina, kad dvaras galėjo tais laikais egzistuoti.

XVIII a. antrojoje pusėje, prie Skriaudupio upelio, jau buvo Geištarų dvaras; jo dar neužfiksuota 1744 m. bažnytiniuose dokumentuose. Tuomet ir kaimas, ir būsimas ar besiformuojantis dvaras buvo vadinamas tuo pačiu vardu. Pirmasis iš Geištorų, kuris tikrai valdė dvarą, paminimas Dominykas Geištoras(Dominik Gieysztor; g. 1762 m.). Jis kaip dvaro savininkas, paveldėjęs ūkį iš savo artimųjų, minimas ir 1812 ir 1821 m. dokumentuose. Iš jo dvarą perėmė sūnus Jozefas Napoleonas Benediktas Geištoras(g. 1809 m.). Bene, garsiausiu laikytinas pastarojo sūnus Zenonas Geištoras(1854 – 1898). Apie 1860 m. vasarą dvaro savinininku minimas Kazimieras Goštautas. Taigi, dvaro valdytojų pavardės iki XIX a. pabaigos nesikeičia, bet ne visuomet galima tarp jų atsekti giminystės ryšius.

Apie Zenoną Geištorą prisiminimuose, atspausdintuose rašymo mašina, rašė aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis ir vienas iš vadovų, „Baltųjų” lyderis Jokūbas Geištoras (1827 – 1897). Atsiminimai rašyti 1868-1870 m. ir saugomi Senųjų Aktų archyve Varšuvoje. Keista, bet juose mažametis Zenonas taip pat buvo priskirtas prie sukilimo dalyvių. Zenonas Geištoras buvo vedęs nejauną moterį N. Bialkovską iš Biberšteinų, gimusią 1820 m. ir palikuonių neturėjo. Dokumentuose užfiksuota, kad XVIII – XIX a. sandūroje, pagrindinėje gyvenvietės kryžkelėje, stovėjo mūrinė smuklė, kurią 1920 m. nugriovė beveik iki pamatų ir pastatė pradžios mokyklą. Jau XIX a. viduryje dvare stovėjo medinė koplyčia. Šią griūvančią maldyklą gamta ir laikas pavertė nelankoma. Todėl 1885 m. dvaro savininkasLeonas Geištoras (1848 – 1904), kitas Jozefo Napoleono Benedikto sūnus, kuris buvo perėmęs valdymą iš brolio Zenono Geištoro, jos vietoje pastatė mūrinę bažnyčią, stovinčią ir dabar. Centriniame altoriuje, už tvorelės, pastatė specialius suolus Didvyžių dvarininkams, kuriuose sėdėjo ir jų svečiai iš kitų dvarų.
Leonas Geištoras 1870 m. vedė Sofiją Misevičiūtę (g. 1850). Jie susilaukė dukters Sofijos (1878 – 1945) ir sūnaus Vladislovo (g. 1884 m. Kvietiškio dvare), kuris po tėvo mirties tapo turto perėmėju. 1874 m. Didvyžių dvaro savininkas pagal L. Boguckio projektą Marijampolėje, tuometinių Varšuvos ir Kalvarijos gatvių kampe pastatydino vienaaukštį mūrinį namą su mediniu priestatu tarnams (dabar jame veikia Marijampolės kraštotyros muziejus). Matyt, mieste namus statėsi todėl, kad galėtų geriau administruoti neseniai užmiestyje įsigytą Kvietiškio dvarą; iki tol jį nuomavo. O statyti rūmus šio Geištorai sau leido ir todėl, kad dvare veikė plytinė; ji minima nuo XIX a. 8 dešimtmečio. Didvyžiuose „keptų” plytų aptikta ir Vilkaviškio bažnyčios sienuose, ir … dabar veikiančiuose muziejuose.

1878 m. dvare buvo 10 statinių, kuriuose gyveno 84 vyrai ir 82 moterys. Didvyžių dvaro savininkas Leonas Geištoras ir toliau nesitaikstė su caro valdžios politika. 1883 metais jis Birštone, šalia senosios kurorto salės, surengė didžiulį mitingą. Jo ir kitų kalbų, skirtų paminėti sukilimo dvidešimtmetį, pasiklausyti susirinko ne tik bajorai, eiliniai miestiečiai, bet ir įvairių pažiūrų kurorto svečiai. Aiškėja, kad jo giminaičiai, Verbyliškių dvaro savininkai Geištorai neatsisakė minčių pradėti naują sukilimą. 1888 m. Didvyžių dvare gyveno 149 lietuviai ir 10 lenkų.

1897 m. dvare apsilankęs gydytojas K. Grinius pamatė ant sienos kabančią nuotrauką, kurioje buvo užfiksuoti Marijampolės miesto vaidintojai mėgėjai po kažkokio spektaklio.Neabejotina, kad pats dvarininkas daug laiko praleido Marijampolėje, kur daugiausia bendravo su garsiausiais gydytojais. 1899 m. Didvyžių ūkiui priklausė 2863 margai žemės; laikė 125 arklius, 245 stambius ir 65 smulkius gyvulius. Savininkais įrašytiSofija ir Leonas Geištorai. 1901 m. dvaras turėjo 6 medinius ir 5 mūrinius statinius; jame gyveno 79 vyrai ir 80 moterų. Tuo metu dvaras turėjo 680 margus žemės; iš jos dirbamos – 573. Kitur rašoma, kad 1901 m. dvare gyveno 112 žmonių.

Dvarininkaitis Vladislovas 1900 m. susituokė su Sofija Geištoraite (giminaitė) ir 1911 m. susilaukė turto paveldėtojo Stanislavo, kuris sūnų neturėjo nei pirmoje santuokoje su Sabina Kuspiel, nei antroje – su nekilminga moterimi, vardu Agnieška (1946 m. susilaukė dukters Leonijos). Deja, Stanislavui dvarininkauti jau nebuvo progos. Nors Geištorai valdė daug Lietuvos ir Lenkijos dvarų, bet Geištorai-Didvyžiai ilgokai buvo jų pagrindine rezidencija.

Matyt, kad „ėjo” paskutinės Geištorų dienos. 1903 m. atmintinėje 1140 margų žemės ūkio savininku nurodomas Andriejus Grincevičius, Felikso sūnus. Žandarų ataskaitose apie riaušininkų raminimą 1906 m., dvaro šeimininku minimas vėl A. Grincevičius (1874 – 1917), labiau susijęs su kairiakrantės Panemunės dvarais. Dvarininko elgesys su samdiniais labai priklausė nuo jo nuotaikos. Tuo metu ūkvedžiu dirbo M. Krakauskas. 1909 m. dvarų savininkų sąrašuose ja nurodoma Vanda Grincevič (1878 – 1947), Andrejaus Grincevičiaus žmona. O Geištorai tuo metu valdė netoli buvusį 503 margų žemės Zalesės dvarelį – savininkas Leonas Geištoras, Lvovo sūnus. Po Pirmojo pasaulinio karo (o gal ir anksčiau) dvaras ir Pracavolės palivarkas priklausė Vaclovui Murauskiui.

1917 m. vokiečiai pagrobė bažnyčios varpą ir brangesnius dvaro daiktus. Kunigas Antanas Kudirka iš prasiskolinusio dvaro apie 1918 m. nupirko bažnyčią ir kitus trobesius. 1923 – 1924 m. valdžia išparceliavo visus dvaro laukus, aprėpusius su Pracepolės palivarku 560 ha. Yra žinoma, kad iki žemės reformos, o gal ir po jos, dalį ūkio valdė Rementiškių dvarininkas Adomas Siveckis. Šios giminės atstovų kapų yra išlikę Vilkaviškio miesto kapinėse (pvz. Petras Siveckis, miręs 1908 m.).

Ilgą laiką dvaras ir kaimas aplink vadinosi Geištarai (vokiškai Geistarch, lenkiškai Giejsztorki), bet XX a.3 – ame dešimtmetyje prigijo Didvyžių vardas, minimas ir XIX a. vidurio dokumentuose. Sakoma, kad dėl čia buvusių pelkių vietiniai gyventojai dažnai avėdavo didelėmis vyžomis. 1923 m. dvare gyveno 22 žmonės; stovėjo 5 pastatai.

Nors V. Murauskiui ir atiteko dvaro centras su žemėmis (80 ha), bet kažkodėl jis čia nepasiliko ūkininkauti. Centrinę dvarvietę ir jos apylinkes (iš viso 80 ha) perėmė Vilkaviškio apskrities valdyba ir pagrindiniuose rūmuose 1928 m. įkūrė senelių prieglaudą. Trūkstant maisto produktų, pensionato gyventojai eidavo “duoneliauti” į kaimą. Kitos žemės buvo išdalintos naujakuriams ir savanoriams. Keistoka, kad dvaras labiausiai nukentėjo tarpukario metais. Neliko jau ir spirito varyklos, stebinusios labai aukštu ir stambiu kaminu, aukščiu pralenkusiu ir bažnyčios bokštą. Beveik niekas nenorėjo keltis gyventi ir į kitus dvaro statinius, kuriuose „gyveno” vaiduokliai. Apleistus statinius ardė po plytą …

Antrojo pasaulinio karo metais globos namų gyventojams labai trūko maisto, todėl jie verpė, pynė pintines, gamino medžio dirbinius ir eidavo pas ūkininkus juos keisti į lašinius, pieną, duoną. Frontui grįžtant, teko gyventojus evakuoti į Marijampolės apylinkes. Pagrindiniuose rūmuose įsikūrė eskadrilė Normandija – Nemunas. 1944 m. liepos 31 d. Didvyžių dvare įsitvirtino tik prieš keliolika dienų suformuotas 1-asis lietuvių policijos pulkas, kuriam vadovavo pulkininkas leitenantas A. Špokevičius; vyrai susirėmė su Raudonąja armija ir jos ataką atmušė. Lietuviai pozicijas apleido tik kitą dieną. Per šį mūšį nemažai nukentėjo ir dvaro rūmai. Pasibaigus karui gyventojai vėl galėjo grįžti į Didvyžių invalidų namus.

Nepavyko išsiaiškinti, kada pastatyti įspūdingo dydžio mūriniai dvaro rūmai. Manoma, kad jie ir visas dvaro „miestelis” iškilo maždaug tuo metu, kaip ir mūrinė bažnyčia. Apie 1860 metus iškilusius dviaukščius dvaro rūmus, 1963 metais (tuomet baigta pastato rekonstrukcija) uždengtus kitokiu stogu, nelengva priskirti kokiam nors konkrečiam architektūros stiliui. Rūmus nuo senų laikų puošė sodas (terminas „parkas” – šiuo atveju nėra tinkamas), pietinėje pusėje telkšojo didžiulis tvenkinys, o šiaurėje – įspūdingai sutvarkyta Skriaudupio pakrantė. Tvenkinio saloje Geištorai poilsiaudavo, o, atvykus svečiams iš Grigaičių ir Rementiškių dvarų, keldavo puotas ir lošdavo kortomis. Šiuo metu į kompleksą dar įeina oficina (smarkiai perstatyta), trijų aukštų gyvenamasis namas, ledainė, tvartas, svirnas, karvidė. Kadangi arčiausiai rūmų stovinčio mūrinio namo sienose išliko butelių formos įdubos, galima manyti, jog jame prekiavo valstybine degtine, t.y. veikė vadinamasis „monopolis”.

Pastaraisiais metais dvare lankėsi Geištorų palikuonys, gyvenantys užsienyje. Paliko apylinkių žmonės ir padavimus apie vaiduoklius, tvenkinio mergaites ir žirgą su raiteliu be galvos.”